NAOMI UEMURA – JAM KELIONĖS TAPO PROFESIJA

Klajonė pro platujį pasaulį prasidėjo kai jaunasis japonas trumpam grįžo į savo gimtąjį kalnų miestelį. Jo akie nedžiugino architektūra ir tradicinis interjeras bei stilius. Vaikinas tiesiog jautės, kad tradicinis gyvenimas tradicinio stiliaus nameliuose ne jam.

„Ko tik nesiimdavau, visur mane aplenkdavo. Jaučiau, kaip mane užvaldo nepilnavertiškumo kompleksas ir po truputį jausmas, kad niekur nespėju, kaupėsi manyje, kol netapo spyruokle, varančia į priekį ir verčiančia pasauliui įrodyti, kad aš nesu tik niekam tikęs nevykėlis“, – po daugelio metų rašė Uemura.

Nuolat žeminamas, Uemura universitete, slapčia nuo kurso draugų, pradėjo lankyti alpinizmo būrelį. Kalnuose jis jautėsi kaip namie ir po truputį išdrąsėjo iki tiek, kad vienas kopdavo į sudėtingas viršukalnes. Didžiausiu malonumu nuotykių ieškotojui tapo suvokimas, kad jis gali įveikti save ir išgyventi net sudėtingiausiose situacijose.

„Kai įgyvendindauvau vieną planą, iš karto gimdavo kitos, dar pavojingesnės, kelionės planas. Net kai žinodavau, jog galiu žūti, mane į priekį ginė mintis, kad geriau dingti amžiams, nei gėdingai nepasiekus tikslo grįžti atgal. Rizikuoti gyvybe, nežinant ar pasiseks, visada maloniau nei kapstytis ir mėginti išgyventi įprastose žmonijos džiunglėse“, – tvirtino japonas.

Tai ištraukos iš knygos „Veidu į Šiaurę“, kurioje nuotykių ieškotojas aprašo kelionę šunų traukiamomis rogėmis nuo Elsmiro salos iki Šiaurės poliaus ir nuo poliaus nuo pietinės Grenlandijos pakrantės iki šiaurinės. Šį unikalų maršrutą 1978 m. keliautojas įveikė vienas.

Po šešerių metų, 1984 m. vienišas keliautojas patraukė į Šiaurės Ameriką. Jis nesirengė skaityti paskaitų ar grožėtis vietine architektūra. Pavojų mėgėjo planuose buvo Mak Kinlio viršūnė. Kalną Uemura įveikė, tačiau grįždamas atgal pateko į sniego aurą ir žuvo. Kūno iki šiol niekas nerado.